Mūsų protėvius smaugė miškų gūduma,
Juos teisybė aplenkdavo praeidama,
Ir todėl jie naikino miškus ugnimi,
Ir grumėdavo medžiai aukšti virsdami.
Ir liepsnojo miškai, mūsų krašto miškai,
Kol nušvisdavo saulėje lygūs laukai,
Kol nušvisdavo akys jaunų ir senų,
Kai siūbuodavo varpos viršum pelenų.
Iš senolių paveldėta mūsų tvarka:
Nebijoti ugnies, nesulinkti varge,
Nes sulauksim šviesesnio rytojaus tada,
Kai ugnis spinduliuos ir širdy, ir veide.